Praktinis vadovas

Praktinis vadovas Teisės aktai, taikomi darbuotojams Europos Sąjungoje (ES),

Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir ŠveicarijojeRugpjūtis 2012

 

I DALIS DARBUOTOJŲ KOMANDIRAVIMAS

 

1. Kurios socialinės apsaugos sistemos nuostatos taikomos darbuotojams, laikinai komandiruotiems į kitą valstybę narę?

2. Kaip apibrėžiamas darbuotojų komandiravimas konkrečiuose Bendrijos teisės aktuose?

3. Kokie kriterijai taikomi nustatant, ar darbdavys paprastai vykdo savo veiklą „komandiravusioje“ valstybėje?

4. Kada tarp komandiravusios įmonės ir komandiruoto darbuotojo yra tiesioginis ryšys?

5. O kaip dėl darbuotojų, įdarbintų vienoje valstybėje narėje ir komandiruotų į kitą valstybę narę?

6. Atvejis, kai darbuotojas komandiruojamas dirbti keliose įmonėse

7. Ar būna atvejų, kai visiškai neįmanoma taikyti nuostatų dėl komandiravimo?

8. O kaip dėl savarankiškai dirbančių asmenų, kurie laikinai dirba kitoje valstybėje narėje?

9. Kokie kriterijai taikomi nustatant, ar asmuo paprastai yra savarankiškai dirbantis asmuo komandiravusioje valstybėje?

10. Ką reiškia „panaši“ veikla?

11. Kokių komandiravimo procedūrų reikia laikytis?

12. Susitarimai dėl komandiravimo teisės aktų išimčių

13. Kada pasibaigus komandiruotei asmuo gali teikti prašymą dėl kitos komandiruotės?

14. Kokios pozicijos laikomasi dėl komandiravimo, kuriam pagal Reglamentą (EB) Nr. 1408/71 jau išduotas leidimas ir kuris jau yra prasidėjęs? Ar šie laikotarpiai sumuojami į 24 mėnesių laikotarpį, nustatytą Reglamente (EB) Nr. 883/2004?

15. Komandiravimo laikotarpio sustabdymas arba nutraukimas

16. Pranešimas apie pokyčius, atsiradusius komandiravimo laikotarpiu

17. Informacijos teikimas ir teisės aktų laikymosi stebėsena

 

II DALIS. DARBAS DVIEJOSE AR DAUGIAU VALSTYBIŲ NARIŲ

 

1. Kurios socialinės apsaugos sistemos nuostatos taikomos asmenims, paprastai dirbantiems dviejose ar daugiau valstybių narių?

2. Kada gali būti laikoma, kad asmuo paprastai vykdo veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių?

3. Kaip apibrėžiama didelė veiklos dalis?

4. Didelė veiklos dalis ir tarptautinių reisų transporto darbuotojai

5. Per kurį laikotarpį reikėtų vertinti didelę veiklos dalį?

6. Kas būtų, jeigu darbo grafikai arba veiklos tvarka keistųsi?

7. Registruotos buveinės arba veiklos vietos nustatymas

8. Kokios tvarkos turi laikytis asmuo, jeigu jis dirba dviejose arba daugiau valstybių narių?

9. Kokia savarankiškai dirbančių asmenų, kurie paprastai savarankiškai dirba dviejose ar daugiau valstybių narių, padėtis?

10. Kada galima laikyti, kad asmuo paprastai vykdo veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo dviejose ar daugiau valstybių narių?

11. Kaip apibrėžiama savarankiškai dirbančio asmens veiklos didelė dalis?

12. Kokios tvarkos turi laikytis savarankiškai dirbantis asmuo, jeigu jis dirba dviejose arba daugiau valstybių narių?

13. Kokie kriterijai taikomi nustatant, kur yra veiklos centras?

14. Kokia yra padėtis asmens, kuris dirba ir pagal darbo sutartį, ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse?

15. Ar taikoma speciali tvarka asmeniui, kuris dirba daugiau kaip vienoje valstybėje narėje, kai taikytini teisės aktai jau nustatyti pagal Reglamentą (EB) Nr. 1408/71?

16. Nuo kada taikomi taikytini teisės aktai, kai asmuo, kuris laikosi pereinamosios tvarkos, paprašo, kad būtų vertinamas pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004?

 

Įvadas

Kodėl mums reikia šio vadovo?

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės bendrautų tarpusavyje ir skatintų keitimąsi gerąja administravimo patirtimi ir patirtimi apskritai, kad būtų lengviau vienodai taikyti Bendrijos teisę. Ši nuostata grindžiama principu, kuris apima veiksmingą keitimąsi informacija tarp institucijų bei piliečių ir darbdavių prievolę laiku teikti tikslią informaciją. Tikimės, kad šis vadovas bus veiksminga institucijų, darbdavių ir piliečių darbo priemonė, naudojama praktiniais ir administraciniais lygmenimis taikant konkrečias Bendrijos nuostatas, ir padedanti nustatyti, kurios valstybės narės teisės aktai turėtų būti įgyvendinami tam tikromis aplinkybėmis.

 

Taisyklės glaustai

Laikomasi tokio pagrindinio principo: asmenys, kuriems taikomi šie reglamentai, turi laikytis tik vienos valstybės narės teisės aktų. Pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims paprastai taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurioje vykdoma veikla. Šis principas vadinamas lex loci laboris. Asmenims, gaunantiems tam tikras trumpalaikes išmokas pinigais darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo pagrindu, taip pat taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurioje vykdoma veikla.

Visiems kitiems asmenims taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurioje jie gyvena. Tačiau būna labai savitų aplinkybių, kai pagrįstais laikomi ne tik tikrosios darbo vietos, bet ir kiti kriterijai. Tokios aplinkybės apima laikiną darbuotojo komandiravimą į kitą valstybę narę, asmens darbą dviejose arba daugiau valstybių narių ir tam tikras darbuotojų kategorijas, kaip antai, valstybės tarnautojus. Taisyklės, kuriomis nustatoma, kurios valstybės narės teisės aktai taikomi, yra išdėstytos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11–16 straipsniuose, o susijusios įgyvendinimo nuostatos nustatytos Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14–21 straipsniuose (toliau – reglamentai). Šias taisykles taip pat aiškina Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinė komisija (toliau – Administracinė komisija) Sprendime Nr. A2. Šis vadovas yra sudarytas iš dviejų dalių:

  • I dalyje apžvelgiami darbuotojų komandiravimo klausimai;

  • II dalyje nagrinėjamas veiklos vykdymas dviejose arba daugiau valstybių narių.

 

I dalis Darbuotojų komandiravimas

 

1. Kurios socialinės apsaugos sistemos nuostatos taikomos darbuotojams, laikinai komandiruotiems į kitą valstybę narę?

Kartais darbdavys vienoje valstybėje narėje („komandiravusi valstybė“) siunčia darbuotoją dirbti į kitą valstybę narę („valstybė, kurioje asmuo dirba“). Tokie darbuotojai vadinami komandiruotais darbuotojais. Pagal Bendrijos taisykles Europos Sąjungoje judantiems darbuotojams taikomi tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai. Apskritai, reglamentuose nurodoma, kad asmenims, kurie dėl darbo iš vienos valstybės narės persikelia į kitą, taikomos valstybės, į kurią jie atvyko dirbti, teisės aktuose įtvirtintos socialinės apsaugos sistemos nuostatos. Kad būtų galima kuo labiau paskatinti darbuotojų ir paslaugų judėjimo laisvę ir išvengti nereikalingų ir brangių administracinių ir kitokių problemų, kurios kenkia darbuotojams, įmonėms ir administracijoms, galiojančiose Bendrijos nuostatose nustatytos tam tikros minėto bendro principo išimtys. Pagrindinė išimtis – tai reikalavimas darbuotojui taikyti tos valstybės narės socialinės apsaugos sistemos nuostatas, kurioje paprastai savo veiklą vykdo jį įdarbinusi įmonė (komandiruojanti valstybė), jeigu darbuotoją ši įmonė išsiunčia į kitą valstybę narę (valstybę, kurioje asmuo dirba) ribotam laikotarpiui (daugiausia 24 mėnesiams) ir laikomasi toliau išsamiai aptartų sąlygų. Tokiais atvejais, kai valstybė, kurioje asmuo dirba, atleidžiama nuo socialinio draudimo įmokų (tai darbuotojų komandiravimo atvejai), taikomas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnis. Toliau aprašomos ir pagal darbo sutartį, ir savarankiškai dirbantiems asmenims taikomos taisyklės.

 

2. Kaip apibrėžiamas darbuotojų komandiravimas konkrečiuose Bendrijos teisės aktuose?

Pagal pirmiau minėto reglamento nuostatas asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti to darbdavio vardu, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, jei

  • numatyta darbo trukmė neviršija 24 mėnesių,

ir

  • darbuotojas nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens.

Komandiravimo taisyklėmis norima padėti darbdaviams (ir darbuotojams), kai žmonės turi laikinai dirbti kitoje šalyje. Tačiau jų negalima taikyti, norint aprūpinti darbuotojais įmonę arba sudaryti nuolatines darbo sutartis, daug kartų komandiruojant įvairius darbuotojus tuo pačiu tikslu ir į tas pačias darbo vietas. Taigi, be to, kad komandiravimas yra laikino pobūdžio ir neskirtas pakeisti kito darbuotojo, reikia paminėti dar keletą svarbių dalykų, susijusių su šia taisykle. Visų pirma, darbdavys privalo paprastai savo veiklą vykdyti komandiravusioje valstybėje. Be to, taisyklė, kad darbuotojas „vykdo veiklą darbdavio vardu“, reiškia, kad visu komandiravimo laikotarpiu tarp komandiravusio darbdavio ir komandiruoto darbuotojo turi būti tiesioginis ryšys.

 

3. Kokie kriterijai taikomi nustatant, ar darbdavys paprastai vykdo savo veiklą „komandiravusioje“ valstybėje?

Pasakymas „kuri paprastai ten vykdo savo veiklą“ reiškia, kad įmonė paprastai vykdo savo esminę veiklą tos valstybės narės teritorijoje, kurioje yra įsteigta. Jeigu įmonės veikla apsiriboja tik vidaus valdymu, tuomet nelaikoma, kad ji paprastai savo veiklą vykdo toje valstybėje narėje. Nustatant, ar įmonė vykdo savo esminę veiklą, privalu atsižvelgti į visus kriterijus, kurie apibūdina tos įmonės vykdomą veiklą. Kriterijai turi atitikti konkrečias kiekvienos įmonės ypatybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį. Ar komandiruojančioje valstybėje vykdoma esminė veikla, galima patikrinti, pasitelkus daugybę objektyvių veiksnių, tačiau toliau išvardyti veiksniai yra itin svarbūs. Būtina pažymėti, kad tai nėra išsamus sąrašas, nes kiekvienam konkrečiam atvejui reikia taikyti vis kitus kriterijus ir atsižvelgti į įmonės vykdomos veiklos pobūdį valstybėje, kurioje ji yra įsteigta. Be to, reikia atsižvelgti ir į kitus kriterijus, kurie tinka konkrečioms įmonės ypatybėms ir tikrajam įmonės veiklos pobūdžiui toje valstybėje, kurioje ji yra įsteigta:

  • vieta, kurioje yra komandiravusios valstybės registruota buveinė ir administracija;

  • komandiravusios įmonės administracijos darbuotojų skaičius komandiravusioje valstybėje ir valstybėje, kurioje komandiruoti asmenys dirba – jeigu komandiravusioje valstybėje dirba vien tik administracijos darbuotojai, tai per se dingsta galimybė tai įmonei taikyti komandiravimą reglamentuojančias nuostatas;

  • komandiruojamų darbuotojų įdarbinimo vieta;

  • vieta, kur sudaroma daugiausia sutarčių su klientais;

  • teisės aktai, taikomi sutartims, kurias komandiravusi įmonė sudaro su savo klientais ir darbuotojais;

  • sutarčių, vykdomų komandiravusioje valstybėje ir valstybėje, kurioje komandiruoti asmenys dirba, skaičius; komandiravusios įmonės apyvarta komandiravusioje valstybėje ir valstybėje, kurioje komandiruoti asmenys dirba, per atitinkamą tipinį laikotarpį (pvz., maždaug 25 proc. apyvarta nuo visos apyvartos komandiravusioje valstybėje galėtų būti pakankamas rodiklis, tačiau atvejus, kai apyvarta yra mažesnė negu 25 proc., reikia kontroliuoti atidžiau;

  • kiek laiko įmonė yra įsteigta komandiravusioje valstybėje narėje.

Vertindamos, ar komandiravusioje valstybėje įmonė vykdo esminę veiklą, institucijos taip pat privalo patikrinti, ar darbdavys, kuris prašo komandiruoti darbuotojus, yra tikrasis jų darbdavys. Tai itin svarbu tuomet, kai darbdavys turi ir nuolatinių darbuotojų, ir įdarbinimo agentūrų darbuotojų.

Pavyzdys

Įmonė A iš valstybės narės X gavo užsakymą atlikti dažymo darbus valstybėje narėje Y. Tikimasi darbus pabaigti per du mėnesius. Įmonė A į valstybę narę Y be septynių nuolatinių darbuotojų turi išsiųsti dar tris laikinus darbuotojus iš laikino įdarbinimo agentūros B; tie laikini darbuotojai jau dirbo įmonėje A. Įmonė A prašo laikino įdarbinimo agentūros B komandiruoti į valstybę narę Y tuos tris laikinus darbuotojus kartu su septyniais įmonės darbuotojais. Jeigu laikomasi visų kitų komandiravimo reikalavimų, laikino įdarbinimo agentūros darbuotojams kaip ir nuolatiniams įmonės darbuotojams toliau taikomi valstybės narės X teisės aktai. Laikinų darbuotojų darbdavys, be abejonės, yra laikino įdarbinimo agentūra B.

 

4. Kada tarp komandiravusios įmonės ir komandiruoto darbuotojo yra tiesioginis ryšys?

Aiškinant komandiravusios įmonės ir komandiruoto darbuotojo tiesioginį ryšį reglamentuojančias nuostatas, Bendrijos precedentinę teisę ir kasdienę praktiką, nustatyti keli principai. Tai:

  • atsakomybė dėl įdarbinimo;

  • turi būti akivaizdu, kad sutartis buvo taikoma ir yra taikoma komandiravimo laikotarpiu ją sudariusioms šalims, o pasirašyta ji buvo, remiantis derybomis, kurios baigėsi sprendimu įdarbinti;

  • teisę nutraukti darbo sutartį (atleisti) turi tik komandiravusi įmonė;

  • komandiravusi įmonė privalo išlaikyti teisę nustatyti komandiruotų darbuotojų atlikto darbo „pobūdį“, ne išsamiai apibūdinant darbo rūšį ir jo atlikimo būdą, o bendrais bruožais apibrėžiant galutinį to darbo produktą arba pagrindinę paslaugą;

  • prievolę mokėti darbuotojams darbo užmokestį turi prisiimti įmonė, su kuria darbuotojas yra pasirašęs darbo sutartį. Tai nedaro įtakos jokiems kitiems komandiravusios valstybės darbdavio ir valstybės, kurioje komandiruoti asmenys dirba, įmonės susitarimams dėl to, kaip darbuotojams mokamas faktinis užmokestis;

  • komandiravusi įmonė turi teisę darbuotojams taikyti drausmines priemones.

Pavyzdžiai

a) Valstybėje narėje A esanti įmonė A išsiunčia darbuotoją į užsienį laikinam darbui įmonėje B, kuri yra valstybėje narėje B. Darbuotojo sutartis su įmone A galioja toliau, nes iš jos jis turi teisę reikalauti darbo užmokesčio.

Sprendimas Įmonė A yra komandiruoto darbuotojo darbdavys, kadangi tik įmonė A privalo vykdyti darbuotojo reikalavimą gauti darbo užmokestį. Tai galioja netgi tada, kai įmonė B apmoka dalį darbo užmokesčio arba jį visą įmonei A, atskaitydama jį kaip veiklos išlaidas iš mokesčių valstybėje narėje B.

b) Valstybėje narėje A esanti įmonė A išsiunčia darbuotoją į užsienį laikinam darbui įmonėje B, kuri yra valstybėje narėje B. Darbuotojo sutartis su įmone A galioja toliau. Įmonė A jam taip pat turi mokėti darbo užmokestį. Tačiau darbuotojas sudaro dar vieną darbo sutartį su įmone B ir iš tos įmonės B taip pat gauna darbo užmokestį.

A sprendimas Tol, kol darbuotojas dirba valstybėje narėje B, jis turi du darbdavius. Kai darbuotojas dirba tik valstybėje narėje B, jam taikomi valstybės narės B teisės aktai pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktą. Tai reiškia, kad nustatant socialinio draudimo įmokas, kurias reikia

mokėti valstybėje narėje B, atsižvelgiama į įmonės A mokamą darbo užmokestį.

B sprendimas Jeigu darbuotojas kartas nuo karto dirba ir valstybėje narėje A, nustatant, kurios valstybės narės (A ar B) teisės aktai taikomi, vadovaujamasi Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

c) Valstybėje narėje A esanti įmonė A išsiunčia darbuotoją į užsienį laikinam darbui įmonėje B, kuri yra valstybėje narėje B. Darbo sutartis su įmone A laikinai nutraukiama, kol darbuotojas valstybėje narėje B vykdo veiklą. Darbuotojas sudaro su įmone B darbo sutartį, kuri galioja tol, kol jis valstybėje narėje B vykdo savo veiklą ir pretenduoja gauti darbo užmokestį iš šios įmonės. Sprendimas. Tai nėra komandiravimo atvejis, nes laikinai nutraukti darbo santykiai nėra pakankamai susiję su darbo teisės aktais, kad būtų galima toliau taikyti komandiravusios valstybės teisės aktus. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktą darbuotojui taikomi valstybės narės B teisės aktai. Jeigu iš principo taikomi valstybės narės B socialinės apsaugos teisės aktai, pagal Reglamento (EB) Nr. 833/2004 16 straipsnį abiem atvejais (2 ir 3 pavyzdžiai) galima daryti išimtį, atsižvelgiant į tai, kad darbas valstybėje narėje B yra laikinas, jei išimtis yra naudinga darbuotojui ir daroma šiuo tikslu. Tokiam susitarimui turi pritarti abi susijusios valstybės narės.

 

5. O kaip dėl darbuotojų, įdarbintų vienoje valstybėje narėje ir komandiruotų į kitą valstybę narę?

Darbuotojų komandiravimo taisyklės gali būti taikomos ir tiems asmenims, kurie įdarbinami tam, kad paskui būtų komandiruoti į kitą valstybę narę. Tačiau reglamentuose iš tikrųjų reikalaujama, kad į kitą valstybę narę komandiruojamam asmeniui iš karto prieš jį įdarbinant būtų taikomos tos valstybės narės socialinės apsaugos sistemos nuostatos, kurioje yra įsteigta jo darbdavio įmonė. Gali būti laikoma, kad šį reikalavimą atitinka bent vieno mėnesio laikotarpis, o trumpesnius laikotarpius reikia vertinti kiekvienu atskiru atveju, atsižvelgiant į visus susijusius veiksnius. Darbas bet kokio komandiruojančios valstybės darbdavio įmonėje atitinka šį reikalavimą. Nebūtina, kad per šį laikotarpį asmuo būtų dirbęs darbdaviui, kuris prašo komandiruoti šį darbuotoją. Šį reikalavimą taip pat atitinka studentai arba pensininkai, arba asmenys, kurie yra apdrausti dėl gyvenamosios vietos ir kuriems taikomos komandiravusios valstybės socialinės apsaugos sistemos nuostatos. Šie darbuotojai taip pat turi laikytis visų kitų įprastų komandiravimo sąlygų. Pateikiame keletą pavyzdžių, kurie rodo, ką tam tikrais atvejais reiškia formuluotė

„socialinės apsaugos sistemos nuostatos taikomos iki pat darbuotojo įdarbinimo“.

a) Birželio 1 d. valstybėje narėje A esantis darbdavys A, be kitų darbuotojų, komandiruoja darbuotojus X, Y ir Z į valstybę narę B dešimties mėnesių laikotarpiui vykdyti veiklos darbdavio A vardu.

b) Darbuotojas X pradėjo dirbti darbdavio A įmonėje birželio 1 d. Iki pat darbo pradžios darbuotojas gyveno valstybėje narėje A ir jam buvo taikomi valstybės narės A teisės aktai, kadangi jis lankė universiteto kursus.

c) Darbuotojas Y taip pat pradėjo dirbti darbdavio A įmonėje birželio 1 d. Jis gyveno valstybėje narėje A iki pat darbo pradžios; jis buvo pasienio darbuotojas ir jam buvo taikomi valstybės narės C teisės aktai

d) Darbuotojas Z, kuris taip pat pradėjo dirbti darbdavio A įmonėje birželio 1 d., valstybėje narėje A dirbo nuo gegužės 1 d. Dėl to, kad čia dirbo, jam buvo taikomi valstybės narės A teisės aktai. Tačiau iki gegužės 1 d. darbuotojui Z 10 metų buvo taikomi valstybės narės B teisės aktai dėl darbo santykių.

Sprendimas Vienas iš reikalavimų, kad komandiravusi valstybė toliau taikytų savo teisės aktus, yra tas, kad komandiravusios valstybės socialinės apsaugos teisės aktai turi būti taikomi darbuotojui iki pat jo komandiravimo pradžios. Tačiau nereikalaujama, kad darbuotojas būtų dirbęs komandiravusioje įmonėje iki pat komandiravimo pradžios. Darbuotojams X ir Z buvo taikomi valstybės narės A teisės aktai iki pat birželio 1 d., taigi tai atitinka reikalavimą, kad jiems būtų nepertraukiamai taikomi komandiravusios valstybės teisės aktai. Tačiau darbuotojui Y iki birželio 1 d. buvo taikomi valstybės narės C teisės aktai. Kadangi jam nebuvo taikomi komandiravusios valstybės teisės aktai iki pat komandiravimo pradžios, teoriškai jis turi laikytis valstybės narės B teisės aktų, kurioje jis faktiškai dirba.

 

6. Atvejis, kai darbuotojas komandiruojamas dirbti keliose įmonėse

Jeigu komandiruotas asmuo įvairiais laikotarpiais arba tuo pačiu laikotarpiu dirba keliose įmonėse toje pačioje valstybėje, į kurią atvyko dirbti, jam vis tiek taikomos komandiravimą reglamentuojančios nuostatos. Šiuo atveju esminė ir lemiama sąlyga yra ta, kad darbuotojas privalo tęsti darbą komandiravusios įmonės vardu. Taigi būtina visuomet tikrinti, ar tarp komandiruoto darbuotojo ir komandiravusios įmonės yra tiesioginis ryšys ir ar jis tęsiamas.

Jeigu asmuo komandiruojamas iš eilės į kelias skirtingas valstybes nares, kiekvienas išvykimas laikomas nauja komandiruote, apibrėžta 12 straipsnio 1 dalyje. Komandiravimą reglamentuojančios nuostatos netaikomos tais atvejais, kai asmuo paprastai tuo pačiu metu dirba keliose skirtingose valstybėse. Šiuo atveju taikomos pagrindinio reglamento 13 straipsnio nuostatos.

 

7. Ar būna atvejų, kai visiškai neįmanoma taikyti nuostatų dėl komandiravimo?

Pasitaiko nemažai atvejų, kai Bendrijos taisyklės a priori atmeta galimybę taikyti komandiravimą reglamentuojančias nuostatas.

Taip atsitinka, kai:

  • įmonė, į kurią buvo komandiruotas darbuotojas, perleidžia jį kitai įmonei toje valstybėje narėje, kurioje ji yra įsikūrusi;

  • įmonė, į kurią buvo komandiruotas darbuotojas, perleidžia jį įmonei, kuri yra įsikūrusi kitoje valstybėje narėje;

  • darbuotojas įdarbinamas valstybėje narėje, kad jį išsiųstų antroje valstybėje narėje įsikūrusi įmonė trečioje valstybėje narėje įsikūrusiai įmonei, o tai neatitinka reikalavimo, kad asmeniui turi būti taikomos komandiravusios valstybės socialinės apsaugos sistemos nuostatos iki įdarbinimo pradžios;

  • darbuotoją vienoje valstybėje narėje įdarbina įmonė, įsikūrusi antroje valstybėje narėje, kad jis dirbtų pirmoje valstybėje narėje;

  • darbuotojas komandiruojamas pakeisti kito komandiruoto asmens;

  • darbuotojas sudaro darbo sutartį su įmone, į kurią jis yra komandiruotas.

Priežastys, dėl kurių griežtai atsisakoma taikyti komandiravimo nuostatas, yra aiškios: kai kuriais atvejais susiklosto sudėtingi santykiai, kitais – nėra garantijos, kad tarp darbuotojo ir komandiravusios įmonės yra tiesioginis ryšys, o tai akivaizdžiai prieštarauja tikslui vengti

administracinių sunkumų ir esamos draudimo istorijos skaidymo, kuri yra komandiravimą reglamentuojančių nuostatų raison d’être. Be to, privalu užkirsti kelią neteisingam komandiravimą reglamentuojančių nuostatų taikymui. Išimtiniais atvejais galima pakeisti komandiruotą asmenį, jei komandiruotei skirtas laikas dar nepasibaigęs. Tokį atvejį galima būtų iliustruoti pavyzdžiu, kai darbuotojas, komandiruotas 20 mėnesių, rimtai suserga praėjus 10 mėnesių, ir jį reikia pakeisti. Tokiomis aplinkybėmis derėtų leisti komandiruoti kitą asmenį 10 likusių sutarto laikotarpio mėnesių.

 

8. O kaip dėl savarankiškai dirbančių asmenų, kurie laikinai dirba kitoje valstybėje narėje?

Kartais asmuo, paprastai savarankiškai dirbantis vienoje valstybėje narėje („komandiravusioje valstybėje“), nori išvykti ir laikinai padirbėti kitoje valstybėje narėje b(„valstybėje, kurioje asmuo dirba“).

Jeigu savarankiškai dirbančiam asmeniui, laikinai įsidarbinusiam kitoje valstybėje narėje, būtų taikomi tos valstybės, kurioje jis įsidarbino, teisės aktai, atsirastų administracinių sunkumų ir sumaišties kaip ir komandiruotų asmenų atveju. Todėl reglamentuose nustatyta atskira nuostata savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai įsidarbinusiems kitoje valstybėje narėje, kuri yra nevisiškai tokia pati, bet panaši į komandiruotiems asmenims taikomą nuostatą. Pagal šią nuostatą asmeniui, kuris paprastai savarankiškai dirba komandiravusioje valstybėje narėje ir kuris vykdo panašią veiklą valstybėje, į kurią išvyko dirbti, toliau taikomi komandiravusios valstybės teisės aktai, jei numatyta darbo trukmė neviršija

24 mėnesių.

 

9. Kokie kriterijai taikomi nustatant, ar asmuo paprastai yra savarankiškai dirbantis asmuo komandiravusioje valstybėje?

Reglamentuose nustatyta, kad asmuo, „kuris paprastai vykdo veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo“, yra asmuo, nuolat vykdantis esminę veiklą tos valstybės nares teritorijoje, kurioje yra įsteigęs įmonę. Tai visų pirma taikoma asmeniui, kuris

  • vykdė savo veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo tam tikrą laiką, kol išvyko į kitą

valstybę narę, ir kuris

  • atitinka bet kokius būtinus reikalavimus, susijusius su jo veikla valstybėje narėje, kurioje jis yra įsteigęs įmonę ir kurioje toliau išlaiko turtą, kad galėtų grįžęs vykdyti savo veiklą.

Nustatant, ar asmuo yra paprastai savarankiškai dirbantis asmuo komandiravusioje valstybėje, svarbu išnagrinėti pirmiau minėtus kriterijus. Nagrinėjant, reikėtų įvertinti, ar asmuo:

  • turi biurą komandiravusioje valstybėje;

  • moka mokesčius komandiravusioje valstybėje;

  • turi PVM numerį komandiravusioje valstybėje;

  • yra registruotas prekybos rūmuose arba profesinėse organizacijose komandiravusioje valstybėje;

  • turi profesinę kortelę komandiravusioje valstybėje.

Reglamentuose reikalaujama, kad savarankiškai dirbantis asmuo, norintis pasinaudoti komandiravimo taisyklėmis, „jau turi būti vykdęs savo veiklą tam tikrą laiką“ iki komandiravimo. Taigi gali būti laikoma, kad dviejų mėnesių laikotarpis atitinka šį reikalavimą, o trumpesnį laikotarpį reikėtų vertinti atskirai.

 

10. Ką reiškia „panaši“ veikla?

Nustatant, ar asmuo vyksta į kitą valstybę narę vykdyti veiklos, „panašios“ į tą, kuria verčiasi komandiravusioje valstybėje, reikia atsižvelgti į tikrąjį veiklos pobūdį. Visai nesvarbu, kokiai kategorijai ta veiklos rūšis priskiriama valstybėje, į kurią asmuo vyksta dirbti, t. y. ar ta veikla yra darbas pagal sutartį, ar savarankiškas darbas. Kad būtų galima nustatyti, ar darbas „panašus“, darbą, kurio asmuo vyksta dirbti, reikia apibrėžti iš anksto, prieš jam išvykstant iš komandiruojančios valstybės. Savarankiškai dirbantis asmuo galėtų tai įrodyti, pvz., pateikdamas su savo darbu susijusias sutartis. Apskritai savarankiškai dirbančio asmens veikla tame pačiame sektoriuje laikoma panašia veikla. Tačiau reikia pripažinti, kad darbas net ir tame pačiame sektoriuje gali labai skirtis ir ne visada galima taikyti šią bendrą taisyklę.

Pavyzdžiai

a) Asmuo A, paprastai savarankiškai dirbantis dailide valstybėje X, persikelia į valstybę Y, kur savarankiškai dirba mėsininku. Negalima laikyti, kad jis verčiasi panašia veikla, nes darbas valstybėje Y visiškai nepanašus į darbą valstybėje X.

b) Asmuo B vadovauja statybos įmonei valstybėje X ir priima užsakymus, susijusius su vamzdžių ir elektros laidų tiesimu. Jis pasirašo sutartį valstybėje Y, pagal kurią turi sumontuoti elektros laidus ir suremontuoti pamatus.

c) Asmuo B gali pasinaudoti 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes ketina vykti į valstybę Y vykdyti panašios veiklos, t. y. vykdyti veiklos tame pačiame (statybų) sektoriuje.

d) Asmuo C verčiasi kaip savarankiškai dirbantis asmuo valstybėje X ir teikia transporto paslaugas. Jis laikinai išvyksta į valstybę Y vykdyti sutarties, pagal kurią turi sumontuoti elektros laidus ir suremontuoti pamatus. Kadangi valstybėje Y vykdoma veikla skiriasi nuo valstybėje X vykdomos veiklos (skiriasi sektoriai: X – transporto, Y – statybų), jis negali pasinaudoti pagrindinio reglamento 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

e) Asmuo D yra savarankiškai dirbantis advokatas valstybėje X, kurio specializacijos sritis yra baudžiamoji teisė. Jis gauna užsakymą valstybėje Y konsultuoti didelę įmonę apie įmonių valdymą. Nors asmens D veiklos sritis yra kitokia, atlikdamas užsakymą jis dirbtų teisės srityje, tad jam gali būti taikomos komandiravimo nuostatos.

11. Kokių komandiravimo procedūrų reikia laikytis?

Įmonė, komandiruojanti darbuotoją į kitą valstybę narę, arba savarankiškai dirbantis asmuo privalo susisiekti su komandiruojančios valstybės kompetentinga institucija, jeigu galima, prieš komandiruotę.

Komandiruojančios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama praneša valstybės, į kurią komandiruojamas asmuo, institucijai apie taikytinus teisės aktus. Komandiruojančios valstybės kompetentinga institucija taip pat privalo pranešti suinteresuotajam asmeniui ir jo darbdaviui, jeigu darbuotojas dirba pagal darbo sutartį, apie sąlygas, kuriomis jam toliau gali būti taikomi tos valstybės teisės aktai, ir apie tai, kad per komandiruotę gali būti tikrinama, ar nepažeidžiamos komandiravimo sąlygos. Į kitą valstybę narę komandiruojamam darbuotojui arba savarankiškai dirbančiam asmeniui, arba darbdaviui kompetentinga institucija išduoda A 1 formos pažymą (anksčiau – E 101 formos pažymą). Ši pažyma rodo, kad darbuojas komandiruojamas tam tikram laikotarpiui pagal specialias, komandiruojamiems asmenims skirtas taisykles. Jeigu reikia, joje taip pat nurodoma, kokiomis sąlygomis asmuo komandiruojamas pagal specialias, tokiems asmenims taikomas taisykles.

 

12. Susitarimai dėl komandiravimo teisės aktų išimčių

Reglamentuose nustatoma, kad numatyta komandiruotės trukmė negali viršyti 24 mėnesių. Tačiau Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnyje leidžiama dviejų arba daugiau valstybių narių kompetentingoms institucijoms susitarti dėl teisės aktų taikymo taisyklių, tarp kurių yra pirmiau minėtos specialios komandiravimo taisyklės, išimčių. 16 straipsnyje reikalaujama, kad susitarimai būtų sudaryti abiejų valstybių narių institucijų sutikimu ir gali būti naudojami tik asmens arba asmenų kategorijos labui. Nors dėl tokių valstybių narių susitarimų galima pasiekti administracinio paprastumo, jis neturi būti vienintelis skatinantis jų veiksnys, nes dėmesį visų pirma reikia sutelkti į suinteresuotojo asmens arba asmenų interesus. Pavyzdžiui, jeigu žinoma, kad numatyta darbuotojo komandiruotės trukmė viršys 24 mėnesius, komandiruojanti valstybė ir valstybė (-ės), kurioje (-iose) darbuotojas dirbs, turi susitarti pagal 16 straipsnį, jeigu darbuotojui toliau bus taikomi komandiruojančios valstybės teisės aktai. 16 straipsnyje numatytus susitarimus galima taikyti norint leisti komandiruoti atgaline data, jeigu tai atitinka suinteresuotojo darbuotojo interesus, pvz., jeigu buvo taikomi ne tos valstybės narės teisės aktai. Tačiau tai galima daryti tik retais išimtiniais atvejais. Jeigu galima numatyti (arba paaiškėja prasidėjus komandiravimo laikotarpiui), kad veikla truks ilgiau negu 24 mėnesius, darbdavys arba suinteresuotasis asmuo nedelsdamas pateikia prašymą tos valstybės narės, kurios teisės aktų nori laikytis suinteresuotasis asmuo, kompetentingai institucijai. Jeigu galima, šį prašymą reikia išsiųsti iš anksto. Jeigu prašymas pratęsti 24 mėnesių komandiravimo laikotarpį nepateikiamas arba jeigu gavusios prašymą suinteresuotosios valstybės nesusitaria pagal reglamento 16 straipsnį pratęsti komandiravusios valstybės teisės aktų taikymo laikotarpio, iš karto pasibaigus komandiravimo laikotarpiui asmeniui pradedami taikyti tos valstybės nares teisės aktai, kurioje jis faktiškai dirba.

 

13. Kada pasibaigus komandiruotei asmuo gali teikti prašymą dėl kitos komandiruotės?

Pasibaigus darbuotojo komandiravimo laikotarpiui, tam pačiam darbuotojui, tai pačiai įmonei ir tai pačiai valstybei naujas leidimas komandiruoti gali būti išduotas tik praėjus ne mažiau kaip dviem mėnesiams nuo paskutinio pasibaigusio komandiravimo laikotarpio. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis šiam principui galima taikyti išimtis. Kita vertus, jeigu išvykęs darbuotojas negalėjo pabaigti darbo dėl nenumatytų aplinkybių, darbuotojas arba darbdavys gali prašyti pratęsti pirminį komandiravimo laikotarpį tol, kol bus baigtas darbas (iš viso iki 24 mėnesių), neatsižvelgiant į tai, kad būtina daryti mažiausiai dviejų mėnesių pertrauką. Tokie prašymai teikiami ir pagrindžiami prieš pasibaigiant pirminiam komandiravimo laikotarpiui.

Pavyzdžiai

a) Darbuotojas A komandiruojamas 12 mėnesių iš valstybės narės A į valstybę narę B. Išvykęs į valstybę narę B, jis rimtai serga tris mėnesius, tad negali dirbti ir pabaigti numatytų darbų. Kadangi darbuotojas negalėjo pabaigti darbų dėl nenumatytų aplinkybių, darbuotojas arba darbdavys gali prašyti, kad jo pirminis 12 mėnesių komandiruotės laikotarpis būtų iš karto pratęstas trimis mėnesiais, nedarant pertraukos.

b) Darbuotojas B komandiruojamas 24 mėnesiams iš valstybės narės A į valstybę narę B vykdyti statybos darbų. Per šį laikotarpį paaiškėja, kad darbų per 24 mėnesius pabaigti neįmanoma dėl su projektu susijusių sunkumų. Nors darbuotojas B negali baigti darbų dėl nenumatytų aplinkybių, komandiravusi valstybė negali pratęsti pirminio komandiravimo laikotarpio iš karto po to, kai pasibaigia 24 mėnesių laikotarpis. Vienintelė išeitis – suinteresuotosioms institucijoms sudaryti 16 straipsnyje numatytą susitarimą (žr. 12 punktą). Jeigu susitarimas nebus sudarytas, komandiravimo laikotarpis pasibaigs po 24 mėnesių.

 

14. Kokios pozicijos laikomasi dėl komandiravimo, kuriam pagal Reglamentą(EB) Nr. 1408/71 jau išduotas leidimas ir kuris jau yra prasidėjęs? Ar šie laikotarpiai sumuojami į 24 mėnesių laikotarpį, nustatytą Reglamente (EB) Nr. 883/2004?

Reglamente (EB) Nr. 883/2004 nėra jokios aiškios nuostatos dėl komandiravimo, vykusio pagal senus ir naujus reglamentus, laikotarpių sumavimo. Tačiau akivaizdu, kad teisės aktų kūrėjai ketino pratęsti ilgiausią galimą komandiravimo laikotarpį iki 24 mėnesių. Todėl pagal naujuosius reglamentus pasibaigus visam 24 mėnesių darbuotojo komandiravimo laikotarpiui, tam pačiam darbuotojui, tai pačiai įmonei ir tai pačiai valstybei leidimas vėl komandiruoti tą patį darbuotoją neišduodamas (išskyrus 16 straipsnyje numatytą susitarimo atvejį). Šie pavyzdžiai rodo, kaip reikėtų traktuoti pagal abu reglamentus įvykusias komandiruotes:

a) E 101 formos komandiravimo pažyma, išduota nuo 2009-05-01 iki 2010-04-30 → pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 komandiravimo laikotarpį galima pratęsti iki 2011-04-30;

b) E 101 formos komandiravimo pažyma, išduota nuo 2010-03-01 iki 2011-02-28 → pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 komandiravimo laikotarpį galima pratęsti iki 2012-02-28;

c) E 101 formos komandiravimo pažyma, išduota nuo 2008-05-01 iki 2009-04-30 + E 102 formos pažyma, išduota nuo 2009-05-01 iki 2010-04-30 → pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 komandiravimo laikotarpio pratęsti negalima, nes ilgiausias 24 mėnesių komandiravimo laikotarpis jau pasibaigęs;

d) E 101 formos komandiravimo pažyma, išduota nuo 2009-03-01 iki 2010-02-28 + E 102 formos pažyma, išduota nuo 2010-03-01 iki 2011-02-28 → pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 komandiravimo laikotarpio pratęsti negalima, nes ilgiausias 24 mėnesių komandiravimo laikotarpis jau pasibaigęs;

e) prašymas komandiruoti nuo 2010-04-01 iki 2012-03-31. Šiam laikotarpiui negalima taikyti Reglamento (EB) Nr. 1408/71 komandiravimo nuostatų, nes jis ilgesnis kaip 12 mėnesių. Todėl reikia susitarimo, kaip nustatyta 17 straipsnyje.

 

15. Komandiravimo laikotarpio sustabdymas arba nutraukimas

Darbų sustabdymas komandiravimo laikotarpiu dėl kokios nors priežasties (atostogų, ligos, mokymų komandiravusioje įmonėje ir t. t.) nėra pagrįsta priežastis pratęsti komandiruotės laikotarpį atitinkamu laikotarpiu. Todėl komandiravimo laikotarpis baigiasi tada, kada buvo numatyta, nepriklausomai nuo įvykių, dėl kurių buvo sustabdytas komandiravimo laikotarpis, skaičiaus ir trukmės. Tačiau Sprendime Nr. A2 leidžiama nukrypti nuo šio principo tam tikromis aplinkybėmis, jeigu komandiravimo laikotarpis neviršija 24 mėnesių (žr. 13 punktą). Jeigu per numatytą 24 mėnesių komandiravimo laikotarpį darbuotojas serga 1 mėnesį, laikotarpis negali būti pratęstas iš viso iki 25 mėnesių. Jeigu darbas sustabdomas ilgesniam laikui, pats suinteresuotasis asmuo turi spręsti, ar dirbs numatytą komandiravimo laikotarpį, ar pabaigs komandiruotę tam, kad būtų įformintas naujas komandiravimo laikotarpis tam pačiam asmeniui, tarp komandiruočių darant ne mažiau kaip 2 mėnesių pertrauką, kaip jau buvo minėta 13 punkte, arba kitam asmeniui, jeigu jis atitinka būtinus kriterijus.

 

16. Pranešimas apie pokyčius, atsiradusius komandiravimo laikotarpiu

Komandiruotas darbuotojas ir jo darbdavys privalo pranešti komandiravusios valstybės institucijoms apie bet kokius pokyčius, įvykusius komandiravimo laikotarpiu, visų pirma:

  • jeigu numatyta komandiruotė galiausiai neįvyko arba buvo nutraukta prieš numatytą laiką;

  • jeigu veikla nutraukiama ne dėl ligos, atostogų, mokymų ir pan. sukeltų trumpų pertraukų, o dėl kitų priežasčių (žr. 13 ir 15 punktą);

  • jeigu komandiruotą asmenį darbdavys paskyrė dirbti kitoje komandiravusios valstybės įmonėje, visų pirma, įmonių susijungimo arba perdavimo atveju.

Komandiravusios valstybės kompetentinga institucija, jeigu reikia ir gavusi prašymą,

turėtų pranešti valstybės, kurioje asmuo dirba, institucijoms apie minėtus pokyčius.

 

17. Informacijos teikimas ir teisės aktų laikymosi stebėsena

Siekiant užtikrinti tinkamą komandiravimo taisyklių laikymąsi, valstybės narės, kurios teisės aktai toliau taikomi darbuotojams, kompetentingos institucijos privalo tinkamai (pvz., pasitelkdamos informacijos lapus, interneto svetaines) supažindinti su komandiravimo sąlygomis ir darbuotojus, ir darbdavius ir įspėti juos apie tai, kad jie gali būti tiesiogiai kontroliuojami, kad būtų galima patikrinti, ar laikomasi komandiravimo sąlygų. Užtikrindamos įmonėms ir darbuotojams darbuotojų judėjimo laisvę ir laisvą paslaugų teikimą, komandiravusių valstybių ir valstybių, kuriose dirba komandiruoti asmenys, kompetentingos institucijos atskirai arba drauge turi prisiimti atsakomybę dėl visų iniciatyvų, skirtų tikrinti, ar nuolat laikomasi ypatingų komandiravimo sąlygų (tiesioginis ryšys, esminė veikla, panaši veikla, turto išlaikymas gyvenamojoje valstybėje, kad būtų galima vykdyti savarankišką veiklą ir t. t.). Jeigu kompetentingos institucijos nesutinka dėl komandiravimo tvarkos pagrįstumo arba teisės aktų, kuriuos reikėtų taikyti tam tikrais atvejais, taikomos procedūros, nustatytos Administracinės komisijos sprendime Nr. A1. Šių procedūrų santrauka pateikta šio dokumento III dalyje.

 

II dalis. Darbas dviejose ar daugiau valstybių narių

 

1. Kurios socialinės apsaugos sistemos nuostatos taikomos asmenims, paprastai dirbantiems dviejose ar daugiau valstybių narių?

Asmenims, paprastai dirbantiems dviejose ar daugiau valstybių narių, taikoma speciali taisyklė. Ši taisyklė, kaip ir visos taisyklės, kuriomis nustatomi taikytini teisės aktai, skirta užtikrinti, kad būtų taikomi tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai. Taigi reglamentuose nustatyta, kad asmeniui, paprastai dirbančiam dviejose ar daugiau valstybių narių, taikomi:

(i) gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai, jei asmuo dirba vienam darbdaviui skirtingose valstybėse narėse ir didelę veiklos dalį vykdo toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena;

Pavyzdys Asmuo X gyvena Ispanijoje. Jo darbdavys įsisteigęs Portugalijoje. X dvi dienas per savaitę dirba Ispanijoje ir tris dienas – Portugalijoje. Kadangi X dvi iš penkių dienų dirba Ispanijoje, čia jis atlieka didelę veiklos dalį. Taikomi Ispanijos teisės aktai.

(ii) gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai, jeigu asmuo dirba skirtingose įmonėse arba skirtingiems darbdaviams, kurių registruotos buveinės arba veiklos vietos yra skirtingose valstybėse narėse;

Pavyzdys

Asmuo Y gyvena Vengrijoje. Y turi du darbdavius: vieną Vengrijoje, o kitą Rumunijoje. Jis dirba vieną dieną per savaitę Vengrijoje. Kitas keturias dienas dirba Rumunijoje.

Kadangi Y dirba skirtingiems darbdaviams, įsisteigusiems skirtingose valstybėse narėse, Vengrija, kaip gyvenamosios vietos valstybė narė, yra kompetentinga valstybė narė.

(iii) valstybės narės, kurioje yra registruota buveinė arba įmonės, kurioje asmuo dirba, veiklos vieta, teisės aktai, jeigu asmuo nevykdo didelės veiklos dalies gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

Pavyzdys

Pilietė Z dirba Graikijos įmonėje. Vieną dieną ji dirba namie Bulgarijoje, o kitą laiką dirba Graikijoje. Kadangi viena diena per savaitę sudaro 20 proc. veiklos, Z neatlieka vadinamosios didelės veiklos dallies Bulgarijoje. Bus taikomi Graikijos teisės aktai.

(iv) Jeigu asmuo dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių savo darbdavio, įsisteigusio už Europos Sąjungos teritorijos ribų, vardu, ir jei tas asmuo gyvena valstybėje narėje, tačiau joje nevykdo

didelės veiklos dalies, jam taikomi gyvenamosios vietos valstybės nares teisės aktai.

Pavyzdys

Pilietė P gyvena Belgijoje. Jos darbdavio įmonė įsisteigusi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pilietė P paprastai pusę dienos per savaitę dirba Italijoje ir tris dienas per savaitę – Prancūzijoje. P taip pat vieną dieną per mėnesį dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose. Darbo veiklai Italijoje ir Prancūzijoje taikomi Belgijos teisės aktai pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 11 dalį.

Šios taisyklės savo pobūdžiu panašios į pateiktas Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnyje, bet yra paprastesnės. Peržiūrėtose taisyklėse visų pirma išbrauktos specialios Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 nuostatos, susijusios su keliaujančiu ar oro transport personalu, ir įvesta sąvoka „didelė veiklos dalis“. Todėl šios taisyklės taikomos dideliam skaičiui darbuotojų, įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis (žr. 9 skyrių). Pavyzdžiui, oro transporto bendrovės darbuotojams, tarptautinių reisų sunkvežimių vairuotojams, tarptautiniams kurjeriams, kompiuterių specialistams ir kitiems specialistams, kurie, pavyzdžiui, dirba dvi dienas vienoje valstybėje narėje ir tris dienas kitoje valstybėje narėje, − visiems jiems taikomos šios taisyklės. Jeigu asmens, dirbančio daugiau kaip vienoje valstybėje narėje, gyvenamoji vieta ir jo darbdavio registruota buveinė arba veiklos vieta yra toje pačioje valstybėje narėje, visada bus taikomi šios valstybės narės teisės aktai. Šiuo atveju nebūtina nustatyti, ar didelė veiklos dalis vykdoma gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 2 dalį asmenys, gaunantys išmokas pinigais dėl to, kad jie dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, laikomi vykdančiais minėtą veiklą. Todėl reikia laikyti, kad asmuo, kuris gauna trumpalaikę išmoką iš vienos valstybės narės ir kartu vykdo veiklą kitoje valstybėje narėje, vykdo dviejų skirtingų rūšių veiklą dviejose skirtingose valstybėse narėse ir tokiai veiklai taikomos 13 straipsnio taisyklės. Jeigu išmoka, mokama gyvenamosios vietos valstybėje narėje, gaunama dėl asmens didelės veiklos dalies, tam asmeniui taikomi gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai. Vis dėlto valstybės narės sutarė, kad asmenims, kurie gauna bedarbio pašalpą gyvenamosios vietos valstybėje narėje ir kartu vykdo profesinę arba prekybos veiklą ne visą darbo dieną kitoje valstybėje narėje, turėtų būti taikomi tik pirmosios valstybės nares teisės aktai, kalbant apie įnašų mokėjimą ir išmokų suteikimą, ir rekomendavo, kad susitarimai, kuriuose pateikiamas šis sprendimas, būtų sudaryti pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnio 1 dalį. Kai asmuo gauna ilgalaikę išmoką vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdo veiklą kitoje valstybėje narėje, tai nelaikoma darbu dviejose ar daugiau valstybių narių ir taikytini teisės aktai nustatomi pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalyje pateiktas taisykles.

 

2. Kada gali būti laikoma, kad asmuo paprastai vykdo veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių?

Reglamentuose nustatyta, kad asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“, yra asmuo, kuris:

a) nenutraukdamas veiklos vienoje valstybėje narėje, kartu vykdo kitą atskirą veiklą vienoje ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į tos atskiros veiklos trukmę ir pobūdį;

b) nuolat pakaitomis vykdo kelių rūšių veiklą, išskyrus labai nedidelės apimties veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į veiklos rūšies keitimo dažnumą ir reguliarumą.

Ši nuostata patvirtinta siekiant atskleisti įvairius atvejus, kuriuos yra išnagrinėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Norima apimti visus galimus įvairios veiklos atvejus, turinčius tarpvalstybinį elementą, ir atskirti darbą vienam darbdaviui nuo darbo dviem ar daugiau darbdavių, kurių registruotos buveinės arba veiklos vietos yra skirting valstybių narių teritorijose.

Pirma situacija (a) punktas) apima visus atvejus, kai skirtingose valstybėse narėse papildomi darbai atliekami tuo pat metu, nes tuo pat metu galioja daugiau kaip viena darbo sutartis. Antroji, arba papildoma, veikla galėtų būti vykdoma per mokamas atostogas, savaitgaliais arba, dirbant ne visą darbo dieną, dviejų skirtingų rūšių darbo veikla dviem skirtingiems darbdaviams gali būti vykdoma tą pačią dieną. Pavyzdžiui, pardavėjui, dirbančiam vienoje valstybėje narėje, būtų taikoma ši nuostata, jei jis kitoje valstybėje narėje savaitgaliais dirbtų kaip samdomas vairuotojas.

Antra situacija (b) punktas) apima asmenis, kurie sudarę tik vieną darbo sutartį ir paprastai dirba savo darbdaviui daugiau kaip vienos valstybės narės teritorijoje. Nesvarbu, kokia dažna ši kaita. Vis dėlto, kad taikytinais teisės aktais nebūtų manipuliuojama, neįtraukta labai nedidelės apimties veikla. Tai padeda išvengti piktnaudžiavimo, jeigu, pavyzdžiui, darbdavys samdo asmenį tik vienoje valstybėje narėje, bet, siekdamas užtikrinti, kad būtų taikomi kitos valstybės narės teisės aktai pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį, įpareigoja atitinkamą asmenį labai trumpą laikotarpį taip pat dirbti kitoje valstybėje narėje. Tokiais atvejais nustatant taikytinus teisės aktus, į labai nedidelės apimties veiklą neatsižvelgiama.

Labai nedidelės apimties veikla – tai veikla, kuri yra nuolatinė, bet nereikšminga laiko ir ekonominio pelno atžvilgiu. Siūlomas rodiklis – kai veikla sudaro mažiau kaip 5 proc. darbuotojo reguliaraus darbo laiko ir (arba) mažiau kaip 5 proc. viso atlyginimo, ji laikoma nedidelės apimties veikla. Taip pat veiklos pobūdis, pavyzdžiui, tokia veikla, kuri yra papildomo pobūdžio, kuri nėra pakankamai nepriklausoma, yra atliekama namie arba yra pagalbinė pagrindinės veiklos priemonė, gali būti rodiklis, kad tai labia nedidelės apimties veikla. Asmens, kuris vykdo labai nedidelės apimties veiklą vienoje valstybėje narėje ir kartu dirba tam pačiam darbdaviui kitoje valstybėje narėje, veikla negali būti laikoma veikla, paprastai vykdoma dviejose arba daugiau valstybių narių, todėl jai netaikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalis. Tokiu atveju, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus, laikoma, kad asmuo dirba tik vienoje valstybėje narėje. Jeigu vykdant nedidelės apimties veiklą mokamos socialinio draudimo įmokos, jos mokomos kompetentingoje valstybėje narėje už visas pajamas, gaunamas iš visų rūšių veiklos. Nėra aiškiai paminėta padėtis asmens, kuris vykdo kelių skirtingų rūšių veiklą, bet tik vienos rūšies veiklą tam tikru metu ir yra aišku, kad ši veikla yra tik labai trumpai pakaitomis vykdoma skirtingų rūšių veikla, atliekama reguliariai. Pavyzdžiui, dainininkas yra sudaręs ilgalaikę sutartį gyvenamosios vietos valstybėje narėje, o per vasarą jis sudaro trumpalaikę sutartį su kitos valstybės narės operos teatru. Po trumpalaikės sutarties jis sudarys naują sutartį su operos teatru gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Jeigu pripažįstama, kad jis paprastai trumpai dirba užsienyje ir paskui vėl dirba gyvenamosios vietos valstybėje narėje, – tokie atvejai taip pat gali būti laikomi veikla daugiau kaip vienoje valstybėje narėje ir taikytini teisės aktai nustatomi pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnyje ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 10 dalyje pateiktas taisykles.

Siekiant atskirti įvairią veiklą nuo komandiravimo, svarbiausias veiksnys yra veiklos trukmė arba pobūdis vienoje arba daugiau valstybių narių (nuolatinė, ad hoc ar laikina veikla).

 

3. Kaip apibrėžiama didelė veiklos dalis?

Didelė pagal darbo sutartį dirbančio asmens veiklos dalis, vykdoma valstybėje narėje, –n tai visos darbuotojo ten vykdomos veiklos kiekybiškai didelė veiklos dalis, kuri nebūtinai yra pagrindinė jo veiklos dalis.

Siekiant nustatyti, ar pagal darbo sutartį dirbantis asmuo valstybėje narėje vykdo didelę veiklos dalį, atsižvelgiama į šiuos kriterijus:

  • darbo laiką ir (arba)

  • darbo užmokestį.

Jeigu atlikus bendrą vertinimą paaiškėja, kad bent 25 proc. asmens darbo laiko sudaro darbas gyvenamosios vietos valstybėje narėje ir bent 25 proc. darbo užmokesčio asmuo uždirba gyvenamosios vietos valstybėje narėje, tai yra rodiklis, kad toje valstybėje narėje vykdoma didelė visos darbuotojo veiklos dalis. Nors būtina atsižvelgti į darbo laiką ir (arba) darbo užmokestį, šis sąrašas nėra išsamus, galima atsižvelgti ir į kitus kriterijus. Prieš priimant sprendimą dėl taikytinų teisės aktų, paskirtos įstaigos turi atsižvelgti į atitinkamus kriterijus ir atlikti bendrą asmens padėties vertinimą. Šalia minėtų kriterijų, sprendžiant dėl to, kokius teisės aktus valstybės narės turi taikyti, reikia taip pat atsižvelgti į numanomą padėtį per būsimus 12 kalendorinių mėnesių. Vis dėlto ankstesnės veiklos rezultatai taip pat yra patikimas ateities elgesio matas, todėl kai neįmanoma sprendimo pagrįsti planuojama veiklos tvarka arba darbo grafikais, derėtų atsižvelgti į padėtį ankstesniais 12 mėnesių ir ja naudotis vertinant didelę veiklos dalį. Jei įmonė neseniai įsteigta, vertinimą galima grįsti tinkamu trumpesniu laikotarpiu.

Pavyzdžiai

Asmuo X yra kompiuterių konsultantas. Jis dirba Austrijoje ir Belgijoje įmonėje, kuri įsikūrusi Belgijoje. Gyvena Austrijoje ir čia vykdo didelę savo veiklos dalį, t. y. atlieka bent 25 proc. darbo ir (arba) gauna 25 proc. savo darbo užmokesčio. Kadangi jis gyvena Austrijoje ir atitinka reikalavimą, kad didelė jo veiklos dalis būtų vykdoma Austrijoje, taikytini šios valstybės teisės aktai. Žr. pirmesnio 1 skyriaus i dalį. Kita vertus, jei mažiau kaip 25 proc. darbo jis atliktų (arba gautų darbo užmokesčio) Austrijoje, būtų taikomi valstybės narės, kurioje yra įmonės registruota buveinė arba veiklos vieta, teisės aktai. Pilietė Y yra teisininkė. Ji dirba Austrijoje advokatų kontoroje, kurios veiklos vieta yra Austrijoje, taip pat dirba Slovakijoje kitoje advokatų kontoroje, kurios veiklos vieta Slovakijoje. Gyvena Vengrijoje. Taikomi Vengrijos teisės aktai. Žr. 1 skyriaus ii dalį. Pilietė Z yra teisininkė. Ji dirba dviejose skirtingose advokatų kontorose, viena jų yra Italijoje, o kita – Slovėnijoje, kur ji gyvena. Daugiausia veiklos ji vykdo Italijoje ir neatitinka didelės veiklos dallies reikalavimo gyvenamosios vietos šalyje. Vis dėlto taikomi gyvenamosios vietos valstybės teisės aktai, nes ji dirba skirtingose įmonėse, kurių veiklos vietos yra skirtingose valstybėse narėse. Žr. 1 skyriaus ii dalį. Asmuo P yra pilotas. Jis dirba įmonėje, kurios registruota buveinė yra Prancūzijoje, ir iš ten jis gauna darbo užmokestį. Gyvena Ispanijoje, bet čia jis nevykdo didelės veiklos dalies. Taikomi Prancūzijos teisės aktai. Žr. 1 skyriaus iii dalį. Pilietis T dirba įmonėje, kurios registruota buveinė yra Nyderlanduose. Pilietis T niekada nedirbo Nyderlanduose. Įmonė parūpina sunkvežimio vairuotojų įvairioms tarptautinėms transporto įmonėms. Darbuotojas nedirba nei Nyderlanduose, nei Lenkijoje, kur jis gyvena. Kadangi jis nevykdo jokios veiklos dalies gyvenamosios vietos valstybėje narėje, taikomi Nyderlandų teisės aktai.

 

4. Didelė veiklos dalis ir tarptautinių reisų transporto darbuotojai

Kaip jau nurodyta, Reglamente (EB) Nr. 1408/71 pateiktos tarptautinių reisų transport darbuotojams taikomos konkrečios taisyklės nebuvo perkeltos į naujus reglamentus. Todėl tos pačios bendrosios nuostatos, taikomos asmenims, dirbantiems dviejose ar daugiau valstybių narių, taip pat taikomos tarptautinių reisų transporto darbuotojams. Šis vadovo skyrius skirtas padėti nagrinėjant tam tikrą veiklos tvarką, taikomą tarptautiniame sektoriuje. Vis dėlto kai iš pradinio vertinimo aišku, kad darbuotojas iš esmės dirba gyvenamosios vietos valstybėje narėje, įstaigoms nereikia taikyti specialių tolesnėse pastraipose pateiktų kriterijų. Vertinant šios darbuotojų grupės „didelę veiklos dalį“ darbo = laikas laikomas pačiu tinkamiausiu kriterijumi, kuriuo reikia grįsti sprendimą. Vis dėlto taip pat reikia pripažinti, kad dalyti transporto darbuotojo veiklą tarp dviejų ar daugiau valstybių narių ne visada gali būti taip paprasta, kaip vadinamąjį standartinį asmenų darbą. Taigi gali prireikti geriau ištirti veiklos tvarką siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus tokiais atvejais, kai sunku vertinti darbo valandas gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Kai kurie transporto darbuotojai turi nustatytą veiklos tvarką, maršrutus, kuriais keliauja, ir apskaičiuotą kelionių laiką. Asmuo, kuriam reikalingas sprendimas dėl taikytinų teisės aktų, turėtų įrodyti (pvz., pateikdamas darbo grafikus, kelionės kalendorius ar kitą informaciją), kaip veikla dalijama laiko, praleisto dirbant gyvenamosios vietos valstybėje narėje, ir laiko, praleisto dirbant kitose valstybėse narėse, požiūriu. Jei neturima darbo valandų, praleidžiamų gyvenamosios vietos valstybėje narėje, arba kai iš visų aplinkybių nėra aišku, ar didelė veiklos dalis praleidžiama gyvenamosios vietos valstybėje narėje, galima naudoti ne darbo valandas, o taikyti kitą būdą siekiant nustatyti, ar didelė veiklos dalis vykdoma gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Šiuo atžvilgiu siūloma veiklą padalyti į skirtingas dalis arba įvykius, ir sprendimą dėl veiklos masto gyvenamosios vietos valstybėje narėje priimti remiantis ten vykstančių įvykių skaičiumi, kaip visų tam tikro laikotarpio įvykių procentine dalimi (kaip pabrėžta 3 skyriuje, vertinimą, kiek įmanoma, reikėtų grįsti veiklos tvarka 12 mėnesių laikotarpiu). Kalbant apie kelių transportą, dėmesys turėtų būti skiriamas skirtingose šalyse vykstantiems sunkvežimių pakrovimams ir iškrovimams, kaip matyti šiame pavyzdyje.

1 pavyzdys

Sunkvežimio vairuotojas gyvena Vokietijoje ir dirba Nyderlandų transporto įmonėje. Darbuotojas veiklą vykdo daugiausia Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, savaitę (imkime kaip pavyzdį savaitę, kad būtų paprasčiau, bet gali būti ir bet koks kitas laikotarpis) jis 5 kartus pakrauna sunkvežimį ir 5 kartus iškrauna. Iš viso yra 10 elementų (5 pakrovimai ir 5 iškrovimai). Vieną kartą per šią savaitę jis pakrauna ir iškrauna Vokietijoje − šalyje, kurioje gyvena. Tai sudaro 2 elementus, kurie prilygsta 20 proc. viso darbo ir todėl yra rodiklis, kad tai near didelė gyvenamosios vietos valstybėje vykdoma veiklos dalis. Bus taikomi Nyderlandų teisės aktai, nes Nyderlandai yra valstybė narė, kurioje yra darbdavio registruota buveinė. Kalbant apie oro bendroves, užuot skaičiavus pakrovimus ir iškrovimus, galima būtų skaičiuoti pakilimus ir nusileidimus bei jų vietas.

2 pavyzdys

Oro bendrovės įgulos narys, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, dirba pas darbdavį, kurio registruota buveinė ir (arba) veiklos vieta yra Nyderlanduose; pamainas jis pradeda ir baigia bazės valstybės sostinėje Amsterdame, taigi kelionė į darbą ir iš jo nėra darbo veiklos dalis. Per vieną dieną darbuotojas skrenda maršrutu Amsterdamas–Londonas–Amsterdamas–Barselona–Amsterdamas–Roma– Amsterdamas. Šioje dienoje yra 12 elementų. Viena šeštoji veiklos dalis (vienas pakilimas ir vienas nusileidimas) vyksta Jungtinėje Karalystėje ir nesudaro didelės veiklos dalies. Taikomi Nyderlandų teisės aktai, nes Nyderlandai yra valstybė narė, kurioje yra darbdavio registruota buveinė. Atsižvelgiant į šiame sektoriuje taikomą įvairią veiklos tvarką, būtų neįmanoma pasiūlyti vertinimo sistemos, kuri tiktų visomis aplinkybėmis. Vertinant didelę veiklos dalį, reglamentuose konkrečiai pateiktas darbo laiko ir atlygio vertinimas. Vis dėlto reglamentuose jie pateikti, kad būtų naudojami kaip rodikliai, atsižvelgiant į bendrą

asmens padėties vertinimą. Taigi paskirtos įstaigos, atsakingos už taikytinų teisės aktų nustatymą, gali naudoti kitas nei reglamentuose ir šiame vadove pateiktas priemones, labiausiai tinkamas situacijoms, kurias šios įstaigos nagrinėja.

 

5. Per kurį laikotarpį reikėtų vertinti didelę veiklos dalį?

Žr. 3 skyrių „Kaip apibrėžiama didelė veiklos dalis?“.

 

6. Kas būtų, jeigu darbo grafikai arba veiklos tvarka keistųsi?

Pripažįstama, kad veiklos tvarka, pavyzdžiui, tarptautinių reisų transporto darbuotojų, gali dažnai keistis. Būtų nepraktiška ir prieštarautų darbuotojų interesams, jei taikytini teisės aktai būtų peržiūrimi kiekvieną kartą, kai pasikeičia darbo grafikas. Taigi, kai priimamas sprendimas dėl taikytinų teisės aktų, jis neturėtų iš esmės būti peržiūrėtas bent per 12 ateinančių mėnesių, jeigu darbdavio arba susijusio asmens pateikta informacija buvo patikima, kiek jiems buvo žinoma. Neribojama įstaigos teisė peržiūrėti priimtą sprendimą, kai manoma, kad tokia peržiūra pagrįsta. Tuo siekiama užtikrinti teisinį stabilumą ir išvengti „yo-yo“ (kintamos rinkos) poveikio, ypač labai judiems darbuotojams, pavyzdžiui, tiems, kurie dirba tarptautinių reisų transport sektoriuje.

Todėl

  • pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį taikytini teisės aktai nustatomi 12 mėnesių ir iš esmės neturi keistis;

  • reikia atsižvelgti į numatomą būsimą padėtį ateinančiais 12 kalendorinių mėnesių;

  • jei nėra požymių, kad veiklos tvarka per ateinančius 12 mėnesių iš esmės pasikeis, paskirta įstaiga bendrą vertinimą grindžia praėjusių 12 mėnesių darbo rezultatais ir tuo pasinaudos numatydama ateinančių 12 mėnesių padėtį;

  • vis dėlto jei atitinkamas asmuo mano, kad su jo veiklos tvarka susijusi padėtis pasikeitė arba iš esmės pasikeis, šis asmuo arba jo darbdavys gali paprašyti iš naujo įvertinti taikytinus teisės aktus prieš pasibaigiant 12 mėnesių laikotarpiui;

  • jei nėra ankstesnės darbo veiklos rezultatų arba darbo santykiai tęsiasi mažiau kaip 12 mėnesių, vienintelė galimybė yra naudoti turimus duomenis ir prašyti susijusių asmenų teikti bet kokią svarbią informaciją. Praktiškai būtų naudojama nuo darbo santykių pradžios nustatyta veiklos tvarka arba numatoma darbo veikla ateinančiais 12 mėnesių.

Reikėtų pažymėti, kad šiame skyriuje pateikta tvarka susijusi tik su darbuotojo darbo veiklos tvarka. Jei per 12 mėnesių laikotarpį asmens padėtis reikšmingai pasikeičia po to, kai jau priimtas sprendimas dėl taikytinų teisės aktų, pvz., pasikeičia jo darbo arba gyvenamoji vieta, darbuotojas ir (arba) jo darbdavys turi pranešti paskirtai įstaigai, kad būtų peržiūrėti taikytini teisės aktai. Žinoma, kaip jau nurodyta, paskirta institucija visada gali peržiūrėti sprendimą dėl taikytinų teisės aktų, kai ji mano, kad tokia peržiūra pagrįsta. Jeigu per pradinį procesą, kai siekiama nustatyti taikytinus teisės aktus, nebuvo tyčia pateikta klaidinga informacija, bet kokie pokyčiai, įvykę po peržiūros, turėtų įsigalioti tik nuo esamos datos.

 

7. Registruotos buveinės arba veiklos vietos nustatymas

Kai asmuo, dirbantis daugiau negu vienoje valstybėje narėje, nevykdo didelės veiklos dalies gyvenamosios vietos valstybėje narėje, taikomi valstybės narės, kurioje yra registruota buveinė arba darbdavio ar įmonės, įdarbinančios asmenį, veiklos vieta, teisės aktai. Terminas „registruota buveinė arba veiklos vieta“ nėra apibrėžtas Reglamente (EB) Nr. 883/2004, bet Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ir kituose ES reglamentuose yra pateikta pakankamai gairių siekiant padėti priimti sprendimus dėl įmonės, kuri įdarbina asmenį, veiklos vietos nustatymo. Iš esmės vadinamoji „ekrano“ veikla, kai socialinis darbuotojų draudimas susijęs tik su administracine įmone, neperduodant valdymo sprendžiamųjų galių, neturėtų būti pripažinta kaip tenkinanti šios srities reikalavimus. Tolesnės gairės skirtos padėti įstaigoms vertinti prašymus, kai jos mano, kad gali susidurti su „ekrano“ veikla. Byloje, susijusioje su mokesčių sritimi (Planzer Luxembourg Sarl C-73/06), Teisingumo Teismas nustatė, kad terminu „verslo buveinė“ nusakoma vieta, kurioje priimami pagrindiniai sprendimai dėl bendro įmonės valdymo ir atliekamos centrinės administracijos funkcijos. Teisingumo Teismas tai smulkiau paaiškina šitaip:

„Nustatant bendrovės ekonominės veiklos vietą, reikia atsižvelgti į keletą aspektų, tarp kurių pirmiausia − registruota buveinė, centrinės administracijos vieta, vadovų susirinkimų vieta ir vieta, kurioje sprendžiama šios bendrovės strategija (paprastai ji sutampa su susirinkimų vieta). Taip pat galima atsižvelgti ir į kitus aspektus: pagrindinių vadovų gyvenamąją vietą, visuotinių susirinkimų vietą, administracinių dokumentų ir apskaitos dokumentų priėmimo vietą ir į pagrindinę finansinių, būtent banko, operacijų vietą.“

Terminas „registruota buveinė arba veiklos vieta“ skirtinguose sektoriuose gali skirtis ir gali būti pritaikomas pagal sritį, kurioje jis vartojamas, pavyzdžiui, teikiant oro susisiekimo paslaugas arba kelių transporto sektoriuje. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad reikia laikytis tam tikrų sąlygų norint, kad buveinė būtų laikoma registruota buveine arba įmonės veiklos vieta. Gyvenamosios vietos įstaigai siūloma išnagrinėti toliau pateiktus kriterijus remiantis turima informacija arba artimai bendradarbiaujant su valstybės narės, kurioje darbdavys turi registruotą buveinę arba veiklos vietą, įstaiga:

  • vietą, kurioje įmonė turi registruotą buveinę ir administraciją;

  • laikotarpį, per kurį įmonė įsisteigė valstybėje narėje;

  • administracijos darbuotojų, dirbančių įstaigoje, skaičių;

  • vietą, kurioje sudaroma dauguma sutarčių su klientais;

  • biurą, kuriame sprendžiami įmonės politikos ir veiklos klausimai;

  • vietą, kurioje atliekamos pagrindinės finansinės funkcijos, įskaitant banko operacijas;

  • vietą, pagal ES reglamentus paskirtą būti atsakinga už įrašų, susijusių su konkrečios pramonės srities, kurioje įmonė veikia, reguliavimo reikalavimais, tvarkymą ir saugojimą;

  • vietą, kurioje darbuotojai priimami į darbą.

Jei, atsižvelgusios į pateiktus kriterijus, įstaigos vis dar negalėtų atmesti galimybės, kad registruota buveinė veikia kaip „ekranas“, tada atitinkamas asmuo turėtų laikytis valstybės narės, kurioje buveinė įsikūrusi ir su kuria ji labiausiai susijusi darbo veiklos rezultatų požiūriu, teisės aktų. Ta buveinė laikoma registruota buveine arba veiklos vieta, kuri įdarbina atitinkamą asmenį įgyvendindama reglamentus. Nustatant nereikėtų pamiršti, kad ši buveinė iš tikrųjų įdarbina atitinkamą asmenį ir kad su asmeniu yra tiesioginis ryšys šio vadovo I dalies 4 skyriaus požiūriu.

 

8. Kokios tvarkos turi laikytis asmuo, jeigu jis dirba dviejose arba daugiau valstybių narių?

Asmuo, paprastai dirbantis dviejose arba daugiau valstybių narių, turi pranešti apie šią padėtį valstybės narės, kurioje jis gyvena, paskirtai įstaigai. Kitos valstybės narės įstaiga, kuri per klaidą gauna pranešimą, turėtų nedelsdama perduoti tokį pranešimą asmens gyvenamosios vietos valstybės narės paskirtai įstaigai. Kai skiriasi dviejų ar daugiau valstybių narių įstaigų nuomonės dėl to, kur atitinkamas asmuo gyvena, įstaigos, siekdamos nustatyti gyvenamosios vietos valstybę narę, pirmiausia tai turėtų išspręsti

taikydamos atitinkamą procedūrą ir SED. Gyvenamosios vietos valstybės narės paskirta įstaiga turi nustatyti, kurios valstybės nares teisės aktus taikyti atsižvelgiant į šiame vadove išdėstytą tvarką. Nustatyti reikia nedelsiant, priimant laikiną sprendimą . Tada gyvenamosios vietos įstaiga paskirtoms įstaigoms kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje vykdoma veikla ir kur yra darbdavio registruota buveinė arba veiklos vieta, turi pranešti apie savo nustatymą naudodama atitinkamą SED. Taikytini teisės aktai tampa galutiniai, jeigu jie neginčijami per du mėnesius nuo tada, kai gyvenamosios vietos valstybės narės paskirta įstaiga apie nustatymą praneša paskirtoms įstaigoms. Kai atitinkamos valstybės narės sutaria dėl taikytinų teisės aktų pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 4 dalį, galutinis sprendimas gali būti priimtas nuo pat pradžių. Šiomis aplinkybėmis netaikomas reikalavimas priimti laikiną sprendimą. Valstybės narės, kurios teisės aktus nutariama taikyti, kompetentinga įstaiga apie tai nedelsdama praneša atitinkamam asmeniui. Įstaiga gali naudoti raštą arba asmeniui išduodamą dokumentą (Portable Document) A1 (toliau – PD A1) (pažyma, patvirtinanti taikytinus teisės aktus). Kompetentinga įstaiga, išduodanti PD A1, kad praneštų asmeniui apie taikytinus teisės aktus, gali tai daryti priėmusi laikiną ar galutinį sprendimą. Jei įstaiga išduoda PD A1, kad parodytų, jog sprendimas yra laikinas, ji turi atitinkamam asmeniui išduoti naują PD A1, kai sprendimas tampa galutinis. Įstaiga taip pat gali nuspręsti iš karto išduoti galutinį PD A1, kad informuotų atitinkamą asmenį. Vis dėlto jeigu šios valstybės narės kompetencija ginčijama ir galutinė kompetencija skiriasi nuo pradinės, dėl kurios buvo nusprendusi gyvenamosios vietos valstybės narės paskirta įstaiga, tada PD A1 reikia nedelsiant panaikinti ir jį pakeisti PD A1, kurį išduoda valstybė narė, galutinai nustatyta kaip kompetentinga. Daugiau informacijos apie PD A1 galima rasti asmeniui išduodamų dokumentų naudojimo gairėse. Asmeniui, paprastai dirbančiam dviejose ar daugiau valstybių narių, kuris nepraneša gyvenamosios vietos valstybės narės paskirtai įstaigai apie šią padėtį, taip pat taikoma Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatyta tvarka, kai tik gyvenamosios vietos valstybės narės įstaiga sužino apie asmens padėtį.

 

9. Kokia savarankiškai dirbančių asmenų, kurie paprastai savarankiškai dirba dviejose ar daugiau valstybių narių, padėtis?

Asmenims, paprastai savarankiškai dirbantiems dviejose ar daugiau valstybių narių, galioja speciali taisyklė, kad asmeniui, paprastai savarankiškai dirbančiam dviejose ar daugiau valstybių narių, taikomi:

  • gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai, jeigu jis toje valstybėje narėje vykdo didelę veiklos dalį;

  • teisės aktai valstybės narės, kurioje yra jo veiklos interesų centras, jeigu asmuo negyvena vienoje iš valstybių narių, kurioje jis vykdo didelę veiklos dalį.

Kriterijai, pagal kuriuos vertinama didelė veiklos dalis ir asmens interesų centras, išdėstyti 11 ir 13 skyriuose.

 

10. Kada galima laikyti, kad asmuo paprastai vykdo veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo dviejose ar daugiau valstybių narių?

Asmuo, kuris „paprastai savarankiškai dirba dviejose ar daugiau valstybių narių“, yra visų pirma asmuo, kuris kartu arba pakaitomis vykdo vienos arba daugiau skirtingų rūšių savarankišką veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių. Priimant sprendimą veiklos pobūdis neturi reikšmės. Vis dėlto į labai nedidelės apimties arba papildomą veiklą, kuri yra nereikšminga laiko ir ekonominių pajamų atžvilgiu, neturi būti atsižvelgiama nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinę dalį. Ši veikla yra svarbi nacionalinio socialinio draudimo teisės aktams taikyti; jei vykdant labia nedidelės apimties veiklą mokamos socialinio draudimų įmokos, jos mokamos kompetentingoje valstybėje narėje už visas visų rūšių veiklos bendras pajamas. Reikia būti dėmesingam ir nesupainioti laikinų komandiruočių, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalyje, ir nuostatų, susijusių su asmeniu, kuris vykdo veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių. Pirmuoju atveju asmuo vykdo veiklą kitoje valstybėje narėje baigtinį laikotarpį. Antruoju atveju veikla skirtingose valstybėse narėse yra įprasta dalis to, kaip savarankiškai dirbantis asmuo vykdo savo veiklą.

 

11. Kaip apibrėžiama savarankiškai dirbančio asmens veiklos didelė dalis?

Jeigu savarankiškai dirbantis asmuo didelę darbo veiklos dalį vykdo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, tai reiškia, kad savarankiškai dirbantis asmuo joje atlieka kiekybiškai didelę dalį savo darbo, bet nebūtinai tai turi būti pagrindinė jo darbo dalis.

Siekiant nustatyti, ar savarankiškai dirbantis asmuo valstybėje narėje vykdo didelę veiklos dalį, reikia atsižvelgti į:

  • apyvartą;

  • darbo laiką;

  • suteiktų paslaugų skaičių; ir (arba)

  • pajamas.

Jeigu atliekant bendrą vertinimą paaiškėja, kad bent 25 proc. minėtų kriterijų atitinka, tai rodo, kad didelė asmens veiklos dalis vykdoma gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Nors į šiuos kriterijus atsižvelgti būtina, sąrašas nėra išsamus, galima atsižvelgti ir į kitus kriterijus.

Pavyzdys

Mūrininkas X savarankiškai dirba ir gyvena Vengrijoje. Kartais savaitgalį jis taip pat teikia paslaugas kaip savarankiškai dirbantis asmuo žemės ūkio įmonei Austrijoje. Mūrininkas X dirba 5 dienas per savaitę Vengrijoje ir daugiausia 2 dienas per savaitę Austrijoje. Todėl didelę veiklos dalį X vykdo Vengrijoje ir taikomi Vengrijos teisės aktai.

 

12. Kokios tvarkos turi laikytis savarankiškai dirbantis asmuo, jeigu jis dirba dviejose arba daugiau valstybių narių?

Tvarka, kurios reikia laikytis siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus savarankiškai dirbančiam asmeniui, dirbančiam dviejose ar daugiau valstybių narių, yra tokia pati kaip ir ta, kuri taikoma pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui, kaip išdėstyta 8 skyriuje. Savarankiškai dirbantis asmuo turėtų savo vardu susisiekti su gyvenamosios vietos valstybės narės įstaiga.

 

13. Kokie kriterijai taikomi nustatant, kur yra veiklos centras?

Jeigu asmuo negyvena valstybėje narėje, kurioje jis vykdo didelę veiklos dalį, jam taikomi valstybės narės, kurioje yra jo veiklos centras, teisės aktai.

Veiklos centrą reikėtų nustatyti atsižvelgiant į visus asmens darbo veiklos aspektus, ypač į šiuos kriterijus:

  • vietą, kurioje yra stacionarios ir nuolatinės patalpos, iš kurių asmuo vykdo veiklą;

  • įprastą vykdomos veiklos pobūdį arba trukmę;

  • suteiktų paslaugų skaičių; ir (arba)

  • atitinkamo asmens ketinimus, matomus iš visų aplinkybių.

Kai sprendžiama, kokius valstybės narės teisės aktus taikyti, šalia minėtų kriterijų, reikia taip pat atsižvelgti į numatomą būsimą padėtį ateinančiais 12 kalendorinių mėnesių. Taip pat galima atsižvelgti į ankstesnės veiklos rezultatus, jei jie suteikia pakankamą patikimą savarankiškai dirbančio asmens veiklos vaizdą.

Pavyzdžiai

Pilietė XY dirba savarankiškai. Ji vykdo didelę veiklos dalį Austrijoje ir savarankiškai dirba Slovakijoje. Gyvena Austrijoje. Taikomi Austrijos teisės aktai, nes šioje valstybėje narėje ji vyko didelę veiklos dalį ir čia gyvena. Asmuo YZ dirba savarankiškai. Vieną veiklos dalį jis vykdo Belgijoje, kitą − Nyderlanduose. Gyvena Vokietijoje. Jis neturi nuolatinių stacionarių patalpų. Vis dėlto jis daugiausia dirba Nyderlanduose ir ten gauna daugiausia pajamų. Jis ketina savo veiklą plėtoti Nyderlanduose ir šiuo metu siekia įgyti nuolatines patalpas. Asmeniui YZ taikomi Nyderlandų teisės aktai, nes jis negyvena nė vienoje valstybėje narėje, kurioje dirba, bet iš aplinkybių, įskaitant jo ateities planus, matyti, kad jis ketina Nyderlandus padaryti veiklos centru.

 

14. Kokia yra padėtis asmens, kuris dirba ir pagal darbo sutartį, ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse?

Asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Jeigu, dirbdamas savarankiškai, jis dar dirba pagal darbo sutartį daugiau kaip vienoje valstybėje narėje, taikomi Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies kriterijai, išdėstyti 1 skyriuje.

 

15. Ar taikoma speciali tvarka asmeniui, kuris dirba daugiau kaip vienoje valstybėje narėje, kai taikytini teisės aktai jau nustatyti pagal Reglamentą (EB) Nr. 1408/71?

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalyje nustatyta: jei priėmus naują reglamentą asmeniui būtų taikomi kitos valstybės narės teisės aktai nei nustatyta pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71, ankstesnis sprendimas taikomas tol, kol pasikeičia atitinkama padėtis. Pirmas 87 straipsnio 8 dalies taikymo reikalavimas yra tai, kad įsigaliojus Reglamentui (EB) Nr. 883/2004 asmeniui taikomi kitos valstybės narės, negu nustatyta pagal Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 II antraštinę dalį, teisės aktai. Kitas 87 straipsnio 8 dalyje nurodytas reikalavimas − kad atitinkama padėtis liktų nepakitusi. Šios nuostatos tikslas yra užkirsti kelią daugeliui taikytinų teisės aktų pasikeitimų, kai pereinama prie naujo reglamento, ir sudaryti atitinkamam asmeniui galimybę sklandžiai pereiti prie taikytinų teisės aktų, jeigu esama (kompetentingos valstybės narės) pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 taikytinų teisės aktų ir pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 taikytinų teisės aktų neatitikties. Administracinės komisijos diskusijos parodė, kad visos paskirtos įstaigos turi nustatyti ir nuosekliai taikyti paprastas taisykles, kad naudojami kriterijai būtų suvokiami kaip tinkami, įvykdomi ir skaidrūs. Pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 kompetentingos valstybės narės paskirta įstaiga turi atitinkamam asmeniui išduoti pažymą, kurioje teigiama, kad jam taikomi jos teisės aktai (Reglamento (EEB) Nr. 574/72 12 straipsnio a punktas). Pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 kompetentingos valstybės narės paskirta įstaiga taip pat turi pranešti atitinkamam asmeniui ir, jam paprašius, pateikti taikytinų teisės aktų (Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 5 dalis ir 19 straipsnio 2 dalis) patvirtinimą. Kadangi paskutinė pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 nustatyta kompetentinga valstybė narė, kuri išdavė pažymą dėl taikytinų teisės aktų, yra geriausiai pasirengusi tikrinti, ar padėtis nepasikeičia įsigaliojus Reglamentui (EB) Nr. 883/2004, sutarta, kad:

  • prireikus paskutinė pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 nustatyta kompetentinga valstybė narė, išdavusi (E101 formos) pažymą dėl taikytinų teisės aktų, turi vertinti, ar atitinkama padėtis lieka nepasikeitusi, ir pateikti naują taikytinų teisės aktų patvirtinimą, jeigu padėtis nepasikeičia ( Portable Document A1).

Atitinkamos padėties pasikeitimas susijęs su faktine susijusio asmens padėtimi, kuri buvo lemiama paskutinį kartą nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamentą (EEB) Nr.1408/71. Todėl:

  • atitinkamos padėties, nurodytos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalyje, pasikeitimas reiškia, kad įsigaliojus Reglamentui (EB) Nr. 883/2004, vienas iš lemiamų kriterijų ir (arba) elementų nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 1408/71 II antraštinę dalį pasikeitė ir dėl šio pasikeitimo atitinkamam asmeniui bus taikomi valstybės narės, kitos nei paskutinį kartą nustatyta pagal Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 II antraštinę dalį, teisės aktai. Paprastai naujas darbas (naujas dėl to, kad pasikeitė darbdavys), vieno iš darbų nutraukimas arba persikėlimas gyventi į kitą valstybę yra atitinkamos padėties pasikeitimas. Tais atvejais, kai nuomonės skiriasi, susijusios įstaigos turi ieškoti bendro sprendimo;

  • patvirtinimo dėl taikytinų teisės aktų (E101 formos pažymos, Portale Document A1) galiojimo pabaiga nelaikoma atitinkamos padėties pasikeitimu;

  • asmuo, kuris nori laikytis valstybės narės teisės aktų, taikomų pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004, turėtų pagal šio reglamento 87 straipsnio 8 dalį pateikti prašymą paskirtai tos valstybės narės įstaigai arba gyvenamosios vietos paskirtai įstaigai, jeigu asmuo vykdo veiklą dviejose arba daugiau valstybių narių.

Pavyzdys

Nuo 2010 m. sausio 1 d. asmuo dirba pagal darbo sutartį vienam darbdaviui Prancūzijoje, kur jis gyvena, ir Ispanijoje, kur įsisteigęs darbdavys. Prancūzijoje jis vykdo tik 15 proc. veiklos. Prancūzija yra kompetentinga valstybė narė tik pagal Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto I papunktį, bet ne pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies a punktą. Tai reiškia, kad taikoma 87 straipsnio 8 dalis ir, įsigaliojus Reglamentui (EB) Nr. 883/2004, asmeniui toliau taikomi Prancūzijos teisės aktai, nebent jis pasirinktų Ispanijos teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87 straipsnio 8 dalį.

Kalbant apie reglamentų (EB) Nr. 883/2004 ir 987/2009 taikymą remiantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 90 straipsniu reikėtų pasakyti, kad kai santykis apima Šveicariją, Europos ekonominės erdvės šalis arba veikla, neatsižvelgiant į jos dalį, vykdoma Šveicarijoje arba Europos ekonominėje erdvėje, taikomas visas Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71, kol nepakeisti atitinkami susitarimai atsižvelgiant į Reglamentą Nr. (EB) 883/2004.

 

16. Nuo kada taikomi taikytini teisės aktai, kai asmuo, kuris laikosi pereinamosios tvarkos, paprašo, kad būtų vertinamas pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004?

Kaip minėta, asmuo, kuriam taikytini teisės aktai, nustatyti pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71, gali pateikti prašymą laikytis teisės aktų, taikytinų pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004. Jei asmuo pateikė prašymą iki 2010 m. liepos 31 d., tada taikytinų teisės aktų pasikeitimas įsigalios nuo 2010 m. gegužės 1 d., t. y. nuo datos, kai bus pradėta taikyti naujus reglamentus. Jei prašymas pateiktas po 2010 m. liepos 1 d., t. y. vėliau nei po trijų mėnesių po to, kai pradėti taikyti nauji reglamentai, bet kuris priimtas sprendimas įsigalioja to mėnesio, kuris eina po mėnesio, kurį buvo paduotas prašymas, pirmą dieną.